Psichoanalizė yra praeities tyrinėjimas, o praeities juk nepakeisi.

Pirmiausia psichoanalizėje žiūrime, kaip žmogus funkcionuoja dabartyje. Suprasdami dabartį ,galime surasti problematiškus praeities patyrimus, įtakojančius elgesį ,pamatyti , kaip tai vyksta . Praeities „šešėlių“ atpažinimas,bei suvokimas, kokį poveikį jie turi mūsų gyvenime, suteikia galimybę „išsilaisvinti“ ir būti atviriems naujiems,kitokiems patyrimams dabartyje ir ateityje.

Psichoanalitikai kaltina kitus-ypač motinas ir tėvus.

Ankstyvieji ryšiai su tėvais yra labai svarbūs kiekvienam žmogui. Šis patyrimas įtakoja santykių su aplinkiniais formavimąsi vėlesniame gyvenime. Tačiau, būdami suaugę ,mes galime geriau suvokti ir pakeisti skausmingų išgyvenimų matymą, nekaltinant tėvų ar pačių savęs,bet priimant, suprantant ir išsilaisvinant.

Psichoanalitikai kalba tik apie seksą.

Psichoanalizėje į žmogų žiūrime kaip į visumą. Svarbu saugumas, emocinis supratimas,prasmingas buvimas intymiame ryšyje su partneriu,kur seksualumas užima svarbią vietą.

Tuo metu,kai psichoanalizė įžengė į šį pasaulį XIXa.pab.Xxa. pradžioje požiūris į seksualumą buvo neigiamas. Seksualumas buvo prilygintas blogiui,nuneigtas,nuvertintas. Psichoanalizė iškėlė seksualumą ir įvertino jo svarbą žmogaus gyvenime. Kilo stiprus pasipriešinimas,kurio atgarsius kartais girdime ir šiandien. Realiai seksualumas yra tik viena mozaikos, kurią mes turime savyje,dalis.

Psichoanalitikai „pririša“ pacientus.

Žmonės, turintys problemų su prieraišumu,patiria sunkumų,kuriant artimus santykius. Psichoanalitikai padeda vystyti emocinį autonomiškumą,priimant ,nebijant prieraišumo poreikių. Per santykį su psichoanalitiku vystomas gebėjimas būti artimame ryšyje,neprarandant savasties.

 
Psichoanalizėje reikia visada gulėti ant kušetės.

Tradiciškai taip, bet ne visada. Su vaikais,paaugliais kušetė nėra naudojama. Su žmonėmis,kuriems sunku gulėti ant kušetės, ji, taip pat, nėra naudojama. Kai žmogus pasijunta saugesnis, ramesnis, tuomet panaudojama kušetė.

Psichoanalizė = Froidas

Z.Froidas yra psichoanalizės tėvas. Jis sukūrė „kalbėjimas gydo“ metodą. Tačiau psichoanalizė ,kaip ir kiekvienas mokslas, nestovi vietoje. Praėjo jau daugiau nei 100metų nuo šio metodo sukūrimo pradžios. Šiuolaikinė psichoanalizė gana stipriai skiriasi nuo tuometinės.

Psichoanalizė neturi pabaigos

Psichoanalizė yra ilgesnė, lyginant su kitais psichoterapiniais metodais.Tačiau kiekvienu atveju trukmė yra skirtinga. Ji priklauso nuo problemų sudėtingumo. Gilesniam savęs supratimui reikia ilgesnio laiko. Tik sukūrus intensyvų,saugų ryšį su analitiku galimi pokyčiai asmenybėje. O tai užtrunka. Tyrimai rodo, kad terapijos trukmė yra susijusi su pokyčių stabilumu. Psichoanalizės dėka pasiekti pasikeitimai žmogaus gyvenime išlieka ilgiau,nei naudojant kitas psichoterapijos rūšis.